„Turiu prabangą kurti unikalius daiktus. Tikiu, kad rasčiau bendrą kalbą su žmonėmis, kurie juos renkasi“, - sako Marija Puipaitė, apie save teigianti, kad yra žmogus, gyvenantis daiktų pasaulyje. Praktinių įgūdžių suteikusios magistrantūros studijos Nyderlanduose, kai galėjo išbandyti įvairias technologijas ir medžiagas, doktorantūra Vilniaus Dailės akademijoje, darbas su savo ir kitų kuriamais prekių ženklais, bendradarbiavimas su galerija, parodų kuravimas – jos, produkto ir industrinio gaminio dizainerės, veikla gana plati. Tarp pastarųjų vaisingų metų kūrinių – OVO Things tekinto ąžuolo žvakidės Oak ir Tree.
Tekstas: Lina Gabrijolavičienė
Herojus: dizainerė Marija Puipaitė
Nuotraukos: herojaus archyvas
Dirbti sau ar su užsakovu – kokius skirtumus įvardintumėte?
Ką bedaryčiau, jaučiu, kad yra prasminga perleisti idėją per savo prizmę, nebijoti subjektyvaus rezultato. Man sekasi bendradarbiauti su ženklais, kurie artimi – gal skirtingais būdais, bet kalbame apie tuos pačius dalykus. Svarbu, kad atitiktų etikos, stiliaus kryptys, kad užduotis būtų įdomi. Tada jau imu gilintis į kito brendo DNR, įsijausti, kurti produkto viziją. Jei iš taurių ilgaamžiškų medžiagų galiu sukurti daiktą, kuris su žmogumi gyvens jo erdvėje, matau tame prasmę, man smagu.
Kas sudaro jūsų kūrybinį subjektyvumą?
Žmogaus kūnas man yra atspirties taškas dizaino objektui atsirasti. Juslės, ne tik rega – juk objektas mus veikia visaip, svarbus jo kvapas, jausmas liečiant. Mėgstu stebėti: kažkada didelėje parodoje žiūrėjau, kaip žmonės reaguoja į mano daiktus. Esu sukūrusi tris atsisėdimus: daiktai panašūs, tik iš skirtingų medžiagų – medžio, gipso ir vilnos, sukietintos plastiku. Visi praeidami ir negalvodami paliečia medinį –
jis aptakių formų, glotnus, kambario temperatūros. Instinktyviai žmogui maloniau liestis prie medinio paviršiaus.
Manau, kad sugebu jautriai pažiūrėti į brendo DNR, pasiūlyti giminingą, organiškai įsiliejantį daiktą. Ir išlaikyti savo braižą. Kūryba neatskiriama nuo asmenybės, charakterio savybių. Susikalbu su meistrais – susipažinus asmeniškai, net ir labiau užsidarę įsitraukia, bendradarbiauja, susidomi mano idėjomis, dalinasi savomis.
Man svarbu, kad daiktas būtų tvarus, mėgstu natūralias medžiagas. Dėl kai kurių – tarkim, natūralios odos – vartojimo kyla etinių klausimų. Svarbu, kad iš tokių medžiagų kuriami daiktai būtų išbaigti, ne tiesiog didinantys vartojimą. Ką bekurčiau, mėgstu įsivaizduoti, kad daiktas galbūt eis iš kartos į kartą – tada jaučiuosi ne tokia kalta išleisdama į pasaulį dar vieną daiktą. Jei jis tarnauja – pateisina save.
Meistrystės kaina ir vertė – ar susiduriat su tuo, kad pirkėjo edukacija tampa darbo dalimi?
Bendra tendencija – rodoma kūrybinė virtuvė, net ir aukštosios mados. Kad žmogus gebėtų įvertinti preciziką, rankų darbą, medžiagas. Prieš šimtmetį nereikėjo to aiškinti. Daiktai iš esmės buvo brangūs – taupai, įsigyji, ilgai tarnauja, vertini. Dizaino elementai visais laikotarpiais atspindi ir gyvenseną, kasdienybės aktualijas, socialinę, politinę situaciją. Estetikoje užkoduotos vertybės. Tai, kuo gyvename, dizainas atspindi.
Dabar, kai gyvename pigių daiktų apsuptyje, jie nuvertėja. Būnant vartotoju, kartais sunku žinoti, kokia yra savikaina, kiek dėmesio detalėms įdėta – aš pati, rinkdamasi sau daiktą, tai kartais pamirštu. Net ir masinėje gamyboje yra labai daug rankų darbo – šveičiama, lakuojama, blizginama rankomis. Norisi apie tai pasakoti.
Kaip atrodo idėjos įdaiktinimo procesas?
Turiu viziją, kokį daiktą noriu sukurti. Labai mėgstu dirbti su forma, retai paišausi eskizus. Tada prasideda darymo procesas, pokalbis su meistru. Stebiu, kas vyksta – ir rezultate galiu nutolti nuo pradinės vizijos, nes atsiskleidžia potencialas, tarsi medžiaga, technologija pasiūlo savo rezultatą, atsako į mano impulsą. Dėl to įdomu parodyti, papasakoti vartotojui procesą – nes ten yra gimimo, atsiradimo momentas.
Vėliau gauni iš meistro daiktą ir žiūri, ar jam dar ko nors reikia, o gal kaip tik – kažko nereikia. Prototipo išbandymas, pagyvenimas su juo – visų lūkesčių viename daikte išpildyti neįmanoma, bet daug galima apgalvoti. Visada galvoju apie organišką santykį – žmogaus su daiktu. Tam tikra prasme objektas tampa
tavo identiteto, tapatybės pratęsimu, taip įtvirtini, koks esi tu.
Ar svarbu, jei daiktą žmogus naudoja ar nuskaito kitaip, nei buvote sumaniusi?
Su nemalonia patirtimi neteko susidurti – savo kurtus daiktus kitų žmonių erdvėje pamatau iš naujo. Aš duodu pradinį impulsą, daiktas atsiranda, o tada gyvena savo gyvenimą – prasideda asmeninės istorijos, atsiranda nostalgiškos prasmės. Yra aplinkoje daiktų, kuriuos naudojame ne pagal paskirtį – tarkim, į puodelį įsidedame papuošalus. Tai žavūs dalykai, dizaineriui gali būti įdomu pamatyti, kaip daiktas realizuojasi.
