Įvairiuose muzikos, kino, teatro, tarpdisciplininių ir kartais sunkiai įrėminamų meno raiškų projektuose kaip atlikėja ir žiūrovė aktyviai dalyvaujanti Lora Kmieliauskaitė – žmogus, kuris savo jausmus pratęs reikšti ne žodžiais. Šįkart prašiau pasinaudoti jais – uždaviau keletą klausimų.
Tekstas: Lina Gabrijolavičienė
Herojė: smuikininkė Lora Kmieliauskaitė, OVO Things moteris fotosesijoje
Fotografė: Dovilė Dagienė
Savo instrumentu grojate daug valandų kiekvieną savaitę. Kaip žiūrite į daiktą, kuris padeda išreikšti jausmus – ar yra skirtumas, kuo groti? Kaip pasirinkote smuiką?
Pasirinkau vieną kartą ir turbūt ilgam. Turiu daug mažų smuikų, kurie augo su manimi nuo pat vaikystės, vėliau kurį laiką grojau akademijos instrumentu, o galiausiai, kai reikėjo įsigyti savąjį, išvažiavau jo ieškot į Paryžių. Ten yra gatvė – rue de Rome – ypatinga vieta, muzikantų gatvė, kurioje rasi viską nuo meistrų dirbtuvių iki senovinių natų išparduotuvių. Ten kavinėse, analizuodami partitūras, kavą gurkšnoja jauni muzikos akademijos studentai, o gatvėje nesutiksi žmogaus be kokio nors instrumento futliaro rankoje. Tų meistrų dirbtuvėse ir ateljė savaitę nuo ryto iki vakaro bandžiau daugybę smuikų – skirtingų meistrų, naujų ir senovinių. Ten smuiką ir radau.
Ar esate prisirišusi prie kokių kitų daiktų – ar turite jų itin mėgiamų?
Turbūt vienintelis mano mėgstamas daiktas prie kurio esu prisirišusi, tai juostinis fotoaparatas. Fotografuot niekur nesimokiau ir nedarau to profesionaliai. Aparatas tiesiog visada laukia kuprinėje – kartais labai ilgai, mėnesiais. Mano aplinkoj visuomet buvo žmonių, kurie tuo užsiima, taip vieną kartą pabandžius ir užsikabinau. O juostoje yra kažkokios magijos – tas laukimo procesas, kol išryškinsi; kiekvienas kadras vienintelis. Kartais žvilgsnis užkliūva ir tuo metu esu viena su savo matymu ir mintim, kurią man vaizdas sukėlė – sustoja laikas, norisi sufokusuoti ir tą akimirką pasilikti.
Dažnai atliekate šiuolaikinę muziką, erdves irgi mėgstate rinktis nenugrotas, nestandartines – taip suteikiate žiūrovams netikėtumo, atgaivinate jų jausmus. Ar jums svarbus sceninis drabužis? Ką juo norite pasakyti? Dėl ko Jūs pati einate į koncertus ar muzikinius pasirodymus?
Rūbas turi būti patogus. Dažniausiai renkuosi juodą spalvą. Žinoma, pasirodymuose, kurie teatrališkesni ar su performanso elementais, kur muzikantas yra tam tikras personažas ir kostiumas yra pasirodymo koncepcijos dalis, kostiumais rūpinasi atsakingi asmenys.
Ir šiuolaikinė, ir klasikinė muzika mane jaudina, einu į koncertus patirčių ir pergyvenimų, kurių kasdienoje kitur nerandu. Einu kartais iš smalsumo, kartais – iš noro būti išmušta iš vėžių.
