„OVO Things“ veidai – Severija

Feb 15, 2018
 

Teatro ir kino aktorė, kūrinių įgarsintoja, dainininkė, muzikos ir kostiumų kūrėja, modelis – Severijos Janušauskaitės kūrybos laukas platus. Jos personažai – iš skirtingų sferų, šalių, laikų. Paskutiniame darbe – seriale „Babylon Berlin“ – net ir lyčių.


Tekstas: Lina Gabrijolavičienė
Herojė: Severija Janušauskaitė, OVO Things moteris fotosesijoje (fotografas - Linas Masiokas)

 

Kaip, laviruojant tarp tiek skirtingų persikūnijimų, gebėti nepamesti savęs? Ar svarbu, keliaujant ir gyvenant tarp skirtingų miestų ir šalių, turėti daiktų ir vietų, kurie leistų pajusti gyvenimo stabilumą? Kokios tokių daiktų istorijos?

Severija: Namuose norisi kuo greičiau nusimesti skirtingus vaidmenis ir įmantrius jų kostiumus. Gyvenime stengiuosi ilsėtis nuo mados kulto ir grimo. Leidžiu sau laisvai eksperimentuoti apranga pagal nuotaiką ir aplinkybes, savo pajautimą. Kokybiškas daiktas man – patogus, funkcionalus ir patvarus. Laikui bėgant, vis mažiau reikšmingas yra atrodymo momentas. Žmones stengiuosi sutikti ne pagal rūbą. Manau, kad žmonėms reikia labai mažai daiktų ir jų, beverčių, kaupimas bei sureikšminimas – mūsų šiandienos problema

Perskaičiusi scenarijų visad žinau, kokį savo personažą įsivaizduoju. Detales deriname su režisieriumi, grimo ir kostiumų dailininkais. Išorės, išvaizdos pokyčiai padeda persikūnijimui, yra neatskiriama ruošimosi vaidmeniui dalis. Seriale, kurio veiksmas vyko praėjusio amžiaus pradžios Berlyne, vaidinau du veikėjus: vyrą ir moterį. Jos personažui reikėjo kur kas mažiau pastangų. O tapti vyru teko ruoštis ilgiau – buvo gaminami perukas ir ūsai, sąsagos ir auksinis laikrodis kišenėje, kuriami specialūs apatiniai, keičiantys figūrą. Dalis kostiumų buvo autentiški, atkeliavę iš Paryžiaus – juos teko labai saugoti. Tokios galimybės be galo įkvepia, nuteikia kūrybiškai.

 


Turiu nemažai daiktų, kuriuos branginu – vintažinių ir antikvariato. Jie vienaip ar kitaip susiję su žmonėmis, kurie juos dovanojo. Vienas tokių daiktų – prosenelės veidrodis. Šimtametis, gražus ovalios formos, masyviais rėmais, padūmavęs – jame negali gerai įžvelgti savo veido. Lyg siaubo filmuose. Vaikystėje tikėjau, kad, jei ilgai žiūrėsiu, mano veidą pakeis kitas. Dabar jis kabo mano miegamajame, kartas nuo karto užmetu į jį akį – trumpam. Tikiuosi išsaugoti jį ilgai – per šimtmetį jame juk buvo tiek veidų...