Fragmentai fotografijoje ir jūroje

Jul 15, 2018
 

DoDa, arba Dovilė Dagienė – dažniau stebinti, nei stebima. Fotografijos praktikei ir teoretikei buvimas žmogumi už kadro reiškia ne tik stebėti, bet ir stebėtis, nuolat permąstyti savo padėtį ir vertybes. Žinodama, jog gyvenime be objektyvo nutinka patys geriausi kadrai ir sutinkami įdomiausi personažai, ji visuomet stengiasi po ranka turėti fotokamerą. „Bet vis tik būna dienų, kuomet specialiai nieko nefotografuoju. Ilsiuosi nuo įspūdžių“, - sako menininkė.


Tekstas: Lina Gabrijolavičienė
Herojė: fotografė Dovilė Dagienė, daugelio OVO Things fotosesijų autorė. Tekste - Dovilės darytos nuotraukos, analoginė fotografija (juosta).

 

Ką pati mėgsti fotografijoje?

Fotografijoje mėgstu gryną, subtilią kalbą, įdomų pasakojimą. Man dažnai artimesnė juodai balta fotografija. Spalvą traktuoju kaip papildomą informacijos šaltinį. Kartais jis gali būti labai svarbus ir reikalingas, o kartais – perteklinis ir užgožiantis esmę.

Portretas kaip žanras, meno forma: kokį manai esant gerą? Gražų? Kame yra nufotografuoto žmogaus grožis?

Portretas man – vienas iš įdomiausių fotografijos žanrų. Ne be priežasties šiandien žmonės nemėgsta būti fotografuojami. Mus supa nebesuvaldoma gausybė beverčių fotografijų, kurios ne tik nieko nepasako, bet dar ir gadina fotografijos reikalus. Esu įsitikinusi, kad nėra nefotogeniškų žmonių. Kiekvienas žmogus gali būti nufotografuotas taip, kad atsiskleistų jame esantis grožis. Tai fotografo meistrystės reikalas.

 


 

Ką reiškia būti profesionale fotografe šiais laikais, kai kadrus kuria beveik kiekvienas?

Meninės fotografijos aktualumas niekada nebuvo dingęs – gal skaitmeninis masiškumas jį buvo kiek užgožęs, bet klasikiniai procesai, rankų darbas, meistrystė visada buvo vertinami. Ta vertė – daugiaplanė: rankomis atspaudi nedidelį tiražą, skiriasi techniniai parametrai, gyliai ir kiti subtilumai, kuriuos mato išmanantys žmonės. Tikriausiai čia kaip su vynu, drabužiais, kinu – skonis išugdomas per laiką ir nupasakoti niuansus nėra taip paprasta.

Į viską įsigilinti neįmanoma – kur, be fotografijos, jauti niuansų skirtumus?

Jaučiuosi šį bei tą išmananti muzikoje: negaliu bet ko klausyti ir girdėti. David Bowie, The Beatles, Paul Simon – juos dar supranta ir mūsų tėvai. Iš mėgstamų – Lou Reed, Laurie Anderson, Leonard Cohen, Bob Dylan, Bon Iver, The Eels – daugybė, iš tiesų. Svarbu gal ne tik muzika, bet ir tekstai, pagauti niuansai – kai klausaisi ir supranti, kad kalbame apie tą patį pasaulį. Tėvų muzikoje irgi tai aptinku, bet ne visoje. Tas tęstinumas kiek panašus į drabužius – ne viską, ką išsitrauki iš tėvų spintos, gali nešioti, bet yra tokių, kurie puikiai prilimpa.

Kita kultūros lauko sritis – kinas, kuris arti fotografijos. Galiu kalbėti, patarti ir aptarti, yra žmonių, su kuriais kalbėti apie kiną galiu labai ilgai.

 

 

Turi drabužį ar daiktą, kurį mėgsti labiau už kitus? Kokia jo istorija?

Kasdien nešioju ant kaklo papuošalą – jis dovanotas, kai gimė pirmas sūnus. Kurtas to paties juvelyro, kuris darė ir mūsų vestuvinius žiedus – toks tęstinumas, vis grįžtam pas jį mums svarbiais momentais. Vaikai jame mato blyną, o blynas – jų laimė. Nepadedamas į šalį daiktas, dvipusis, nes turime du vaikus.

Neseniai girdėjau – ilgai naudodami senus daiktus galime patys pajausti, jog ilgai gyvename. Šiame fragmentuotame ir skubančiame pasaulyje daiktų išsaugojimas tarsi leidžia mums pajusti vientisą ištįsusį laiką, savo tęstinumą. Įdomu, kad savo senelių daiktų neturiu – tik fotografijas. Kartais dėl to gaila: kai buvo įmanoma, man dar nerūpėjo, o vėliau tų daiktų jau nebebuvo.

Yra ir kita pusė – gyvenimas be daiktų. Buriavimas – tas laikas, kai suprantu, kad daiktai netenka prasmės. Man reikia patirti tą kontrastą. Jei reikėtų gelbėti vieną daiktą, kas tai būtų? Kai taip galvoju, nebelieka tų svarbių daiktų, juk svarbu emocijos, siejančios su jais.

 

 

Kodėl būni jūroje?

Man tai – posūkis į kitą gyvenimo kokybę, pertekliaus atsisakymas, kitas santykis ir kontaktas su vyru, vaikais, savimi.

Seku blogerius, kurie šeimomis, pardavę namus, persikrausto į laivą – youtube yra išsamūs pasakojimai, su kuo jie susiduria. Suprantu, apie ką jie kalba. Aš tiek jūroje nebūnu – dabar laiko jai randame vos kelias savaites per metus. Įdomu, kad kol kas atviroje jūroje būti bijau – mėgstu buriavimą, kai nesijaučiu per daug atsitraukusi nuo kranto.

Jūroje atitrūkstu nuo visų priklausomybių. Vartojimo perkrova, kuri mus supa, priverstinis poreikis kuo daugiau turėti ir norėti taip stipriai veikia, kad nebegalvoji, nei kas esi, nei ką nori veikti, nei apskritai ką čia veiki. O kai esi toli nuo viso šito, po truputį pradedi dialogą su savimi, kurį kasdienybėje gali patirti tik labai mažais fragmentais. Jūroje greitai pasimato tikrieji veidai. Įdomu, kad dažnai įsivaizduojame, kad nukritus kaukėms pamatysime bjaurias būdo puses, o mes, buriuodami su šeima ir draugais, atrandame gražiąsias. Man kiek liūdna, kad intensyvi kasdienybė ir nuolatinis bėgimas padaro mus daug piktesnius, irzlesnius nei esame iš tikrųjų.