Preciziškas tikslumas. Lotynų kalba. Minčių koncentravimas čia ir dabar vykstančiai veiklai. Medžiagos, galinčios pažeisti ne tik dėvimus drabužius, naudojamą įrangą, bet ir rankų odą. Ilgos valandos darbo ir būtino laukimo, kol galima pamatyti rezultatą. Kartais – tenkinantį, net džiuginantį, kartais – skelbiamą nepavykusiu. Panašumų tarp Emilijos Petrauskienės šeimos gydytojos pareigų poliklinikoje ir hobio – augalų fotografavimo šlapio sidabro kolodijaus technika – galima aptikti daug. Net ir tiesiogiai – panaši į kolodijų medžiaga, pirmu sluoksniu liejamu ant stiklo plokštelės, kurioje vėliau bus pagautas atidžiai sukomponuotas kadras, buvo naudojama žaizdų klijavimui.
Tekstas: Lina Gabrijolavičienė
Herojus: fotografė Emilija Petrauskienė
Nuotraukos: Silver Herbarium ir OVO Things
Nespalvotos gėlės, senovinė elegancija, vaikystės sekretai, noras užlaikyti žvilgsnį. Tai – pačios pirmos mano mintys, pamačius jūsų fotografijas. Kodėl pasirinkote augalus atvaizduoti taip grafiškai?
Esu perskaičiusi vieną gerą frazę – „Do we need another photograph of the flower”? Tai viską pasako. Dabar, laikais, kai paplitęs masinis fotografavimas, realistiškų augalų vaizdų yra pilna. Mano įkvėpimo šaltiniai yra botaninės iliustracijos, XVI amžiaus flamandų dailė, XX amžiaus pradžios fotografas ir botanikas Karlas Blossfeldas, vaikystėje daryti sekretai ir atvirukai iš džiovintų lapelių ir gėlyčių. Prisimenu, tėvai bardavosi, kad tarp knygų lapų gėles dėti negerai – jos kartais knygas gadindavo.
Man pasirinktas fotografavimo būdas yra meditacija, atsipalaidavimas, minčių išraiška, hobis. Darau, kad man būtų gražu, kad galėčiau darbą pakabinti ant sienos. Apie kito žmogaus vertinimą dažniausiai negalvoju – žiūriu, ar pati tokio norėčiau, ar galėčiau padovanoti.
Čia neišvengiamas klausimas – kurie iš fotografuotų augalų dabar jums ypač gražūs?
Iš šių metų darbų labiausiai patinka „Melrose“ tulpė ir „Chioggia“ burokas. Kiekvieno sezono metu padarau kelis „tuos“ kadrus, kurie mano mėgstamiausi.
Savame sode auginamos įvairiausios rožės, kitos gėlės ir žolynai, daug laiko ir kruopštumo reikalaujanti technika, parodos ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse, fotografijos konkursai, namų rūsyje įrengta laboratorija – dabartis. O nuo ko viskas prasidėjo?
Daug vasarų esu praleidusi su tėvais sodyboje. Tais laikais jie ten augino ne tik visiems įprastus pomidorus ir agurkus, bet ir visokius įdomesnius prieskoninius augalus, tokius kaip juozažolė, tais laikais reta kalendra, levandos ir kitokie. Fotografuoti sodybos augalus man pasiūlė mama, taip gimė mintis apie vaikystės sodo atkūrimą – kaip vaizdinį katalogą. Norėjau ne šiaip nufotografuoti gėlytę: tuomet jau neblogai buvau įvaldžiusi techninius fotografijos aspektus, turėjau puikią kompaniją supermamų forume – kartu mokėmės fotografuoti, vykdavo karai, kai rodydavom vieni kitiems savo kadrus, nes susirinkusiųjų meninis lygis buvo aukštas. Kompozicija, „Photoshop“ valdymas – visi savamoksliai, su daug entuziazmo... Buvo komentarų kaip „niekam neįdomios tos tavo gėlės“ – nuo pat fotografavimo pradžios man buvo įdomesnė gamta nei žmonės. Padarysiu, kad būtų įdomios, pagalvojau. Niekada nemaniau, kad visgi tai pavyks, bet tai sukėlė daugiau entuziazmo ieškoti sprendimo. To mokiausi pas Gintautą Trimaką: kaip padaryti, kad fotografija kažką reikštų. Vystydama mintį apie sodo augalų katalogą, sugalvojau atrasti techniką, duodančią į grafiką panašų efektą. Jau tada fotografavau vien tik į juostą ir į skaitmeną grįžti nebegalėjau. Visame kame mėgstu tikrą daiktą – vaizdą, emociją: negaliu pakęsti copycatų dizaine, medžio imitacijos plytelių ir panašių dalykų. Todėl negalėjau perlipti per save ir efektus kurti skaitmeniniu būdu. Man reikėjo taip atlikti darbą, kad jį laikyčiau rankose tikrą – ne pikselių megabaitus kompiuteryje.
Kryptingai ieškodama aptikau man patikusią techniką – šlapio kolodijaus. Tokiam darbui reikia vietos, chemikalų, kitų sąlygų. Naudojamas sidabro nitratas viską, ką priliečia, nudažo juodai: jei užtikštų man ant rankų, nenušveisčiau – reikėtų laukti, kol pasikeis oda. Tuo metu Vilniuje buvo organizuotas šios technikos seminaras – ten sutikau fotomenininkę Dovilę Dagienę, su kuria keliai vis susikirsdavo ir ne vien dėl fotografijos. Ji tapo svarbiausiu žmogumi, dėl kurio mano gėlės pasidarė įdomios gerokai didesniam žmonių ratui. Labai džiaugiuosi šia draugyste. Kursuose supratau, kaip ta technika veikia, tačiau mano mintis uždulkėjo – buvo netinkamas laikas tuo užsiimti: neturėjau tinkamos vietos, nebuvo pirkti reikiamų chemikalų.
Kai persikraustėme į savo dabartinį namą, daug dalykų sukrito palankiai: pardaviau turėtą įrangą ir negalėjau iš PayPal sąskaitos išsitraukti pinigų, reikėjo į kažką investuoti. Visad svajojau apie „Leica“, tačiau pažįstamas senosios fotografijos entuziastas Gintas Kavoliūnas, kuris man tuomet spausdindavo darbus iš vidutinio formato juostų, atkalbėjo – negi eisi iš vidutinio formato prie mažo? Tada užsidegiau – taigi galiu grįžti prie savo minčių apie kolodijų! Susipirkau viską, ko reikia, nes tuo metu jau atsirado galimybė atsisiųsti paruoštą chemiją, bakelius – nusipirkau vieną, kitą, pasibandžiau, atradau, kas man tiko, ir įsivažiavau. Pradžia buvo nelengva, vaizdas gaudavosi visoks. Arba dažniau – joks. Tačiau atradus tinkamą chemiją pradėjau gauti pirmuosius kadrus, kuriuos jau galėjau kažkam parodyti. Pamačiusi juos Dovilė paskatino dalyvauti fotokonkursuose, rodyti platesnei auditorijai.
Ir konkursai buvo sėkmingi – „Tulpė, balta“ pateko tarp 2018-ųjų „Sony World Photography Awards“ apdovanojimų nominantų. Iš 320 tūkstančių fotografijų, siųstų iš viso pasaulio.
Tada atsirado stimulas – žmonės dirba metų metais, o mane atrinko. Vėliau siunčiau darbus debiutuojančių lietuvių fotografų konkursui, buvau atrinkta, darbai eksponuoti „Prospekto“ galerijoje, vėliau pakvietė dalyvauti „Kaunas Photo“ festivalio programoje Kauno Botanikos sode – kiek žinau, eksponuojami jie ten iki šiol, nes puikiai laikosi atspausdinti ant orams atsparių stendų. „Prospekte“ mano darbus pastebėjo galerininkė G. Bartelt ir pakvietė į Berlyno „Trofėją“ kartu su juvelyrėmis iš Lietuvos (V. Pukštaitė-Bružė) ir Estijos (Kristiina Kibe). Visai neseniai grįžau iš parodos atidarymo.
Dalyvavau ir „Royal Horticultural Society“ draugijos organizuojamoje botaninių iliustracijų parodoje Didžiojoje Britanijoje. Tai – XIX amžiaus viduryje įkurta Anglijos karališkoji sodininkystės bendrija, skirta propaguoti sodų kultūrą. Ta pati draugija organizuoja gėlų parodas, iš kurių pati žinomiausia – „Chelsea Flower Show“ vykstanti gegužę Londone. Paroda didžiulė, su savomis tradicijomis ir taisyklėmis – kasmet dalyvauja karalienė arba jos atstovai: šiemet prie vieno sodo dizaino kūrimo prisidėjo ir Kembridžo hercogienė Kate Middleton. Užsieniečių ten nedaug. Labai sofistikuotas įvykis, gal net socialinis reiškinys – tradicijos, visai kitokia nei mūsų kultūra. RHS specialiai botaninių iliustracijų parodai pastatė halę dar XX amžiaus pradžioje – tad ši tradicija jau irgi šimtametė. Fotografijos sekcija prisijungė visai neseniai, vos keleri metai. Buvo labai smagi, įdomi patirtis. Teko skristi, pačiai susiplanuoti stendą, įrėminti, susikabinti darbus, bendrauti, stebėti. Susipažinau su įdomiais žmonėmis, su vienu fotografu apsikeitėme darbais.
Ant stalo pas jus guli naujausias žurnalo „The English Garden“ numeris, sode – įgyvendintos idėjos iš jo ir žiemojimui ruošiamos rožės. Nuo sodinuko išsirinkimo, užsakymo, įkasimo į žemę prasideda lėtas atspaudo kūrimo procesas?
Žurnalą prenumeruoju daugiau nei penkerius metus, o sodas auga kartu su manimi. Tikrai ne iki galo dar esu patenkinta jo dizainu. Bet guodžia kažkokiame straipsnyje rasta anglų rašytojo ir sodininko H.E. Bates citata – „the garden that is finished is dead“.
Kyla minčių stebint augalus, jų formas – tai yra meditacija. Kol dirbu prie jų, kol raviu – stebiu, kaip atrodo visos gėlės, jų nubyrėjusios sėklos. Planai – o turiu visą sąrašą augalų, kuriuos noriu nufotografuoti – aplimpa naujomis idėjomis. Fotografuojant šia technika, skirtingai nuo kitų, labai išryškėja augalų struktūra. Kolodijus yra nejautrus geltonai, oranžinei, raudonai šviesai – gal ir dėl to vis dar neturiu man tinkančio ryškiai geltonos „Double Beauty of Apledoorn“ tulpės atspaudo, nors bandžiau jau keletą kartų. Su nasturta taip pat sunkiai sekėsi, tačiau galų gale pavyko, nes pasisėjau rausvų, o ne įprastų oranžinių ir geltonų.
Išeiti į sodą, pabūti visai be žmonių – tikriausiai geriausias būdas pailsėti nuo darbų. Jei darbe susiduriu su sunkiomis situacijomis, labai padeda humoras, stengiuosi daug ką nuleisti juokais, nerutulioti pykčio. Kūryboje man labai svarbu grožis – minčių kurti socialinį, realistinį meną aš neturiu. Liūdnos, skausmingos realybės turiu apsčiai savo darbe, todėl nuo jos stengiuosi pabėgti tokia forma. Jei fotografuojamas augalas sujuda, jei šviesa meta pernelyg aštrų šešėlį, jei nors menkiausia detalė man nepatinka – darau iš naujo. Man svarbu, kad būtų gražu ir tikra.
